Katžolės istorija

Magiškas augalas, jungiantis gamtą ir kates

Katžolė (Nepeta cataria) šimtus metų žavi kačių mylėtojus visame pasaulyje. Nesvarbu, ar katė voliojasi, murkia, ar žvelgia svajingomis akimis – katžolės poveikis veikia beveik stebuklingai. Po šiomis linksmomis akimirkomis slypi nuostabi gamtos istorija, kurios ištakos siekia šimtus metų atgal. Dar labiau stebina, kad netikėta biocheminė reakcija sujungia kates su šiuo kukliu augalu.

Atėjus pavasariui šiaurės pusrutulyje, kai sodai pradeda žydėti, tai puikus metas pasinerti į katžolės istoriją: sužinoti, iš kur ji kilusi, kaip ji veikia kates ir kodėl pasodinus mažą žalią augalą jūsų mylimas katinas gali patirti gryną džiaugsmą.

Augalas su senomis šaknimis

Katės mėta (Nepeta cataria) priklauso lūpažiedžių šeimai (Lamiaceae) ir yra kilusi iš pietų ir rytų Europos, Vidurio Rytų ir Centrinės Azijos. Per šimtmečius ji išplito žmogaus dėka ir šiandien auga savvaļā visose vidutinio klimato zonose visame pasaulyje. Ji mėgsta saulėtas pievas, sausas dirvas ir kelių pakraščius, lengvai prisitaiko prie įvairių aplinkos sąlygų.

Jos pilkai žali, širdies formos lapai yra šiek tiek pūkuoti ir išskiria savitą kvapą, kai jie yra paliečiami arba suspaudžiami. Delikati balti arba violetiniai žiedai pritraukia apdulkinančius vabzdžius, tokius kaip bitės, padedantys padidinti biologiškai įvairių sodo rūšių gausą. Nors šiandien katės mėta dažniausiai yra žinoma dėl jos poveikio katėms, anksčiau ji buvo vertinama žmonių už savo raminančias ir gydomąsias savybes — buvo naudojama tėjyse arba skausmams malšinti.

Katės mėta ir žmonės

Viduramžiais Europoje katės mėta buvo dažna namų žolelių sodų dalis. Ji buvo naudojama įvairioms problemoms gydyti, pavyzdžiui, virškinimo sutrikimams, nemigai, peršalimui ir netgi nerimui. Jos lotyniškas pavadinimas Nepeta gali būti kilęs iš senovės Etrūrijos miesto Nepete Italijoje, kur ši augalų rūšis galėjo būti pirmą kartą išauginta.

Istoriniai įrašai rodo, kad kačių reakcija į katės mėtą buvo pastebėta atsitiktinai, tačiau tuo metu jos priežastis nebuvo visiškai suprasta. XVIII ir XIX amžiuose, kai katės tapo ne tik darbo gyvūnais, bet ir vertinamos šeimos nariais, katės mėtos siūlymas tapo sąmoningu meilės išreiškimo aktu. Anglijoje Viktorijos laikais daugelis šeimų pradėjo auginti katės mėtą, kad galėtų ją pasiūlyti savo augintiniams, taip sujungdami tradicijas su nauju įsitikinimu, kad katės yra šeimos nariai.

XX amžiaus pradžioje, kai augo augintinių priežiūros produktų populiarumas, rinkoje atsirado džiovintos katės mėtos žaislai ir purškalai. Dėl šio didėjančio susidomėjimo buvo pradėti tyrimai, kodėl katės taip stipriai reaguoja į šį paprastą augalą.

Katės mėtos biochemija

Katės mėtos magija slypi cheminėje medžiagoje, vadinamoje nepetalaktonu, kuri randama augalo lapuose, stiebuose ir sėklose. Nepetalaktonas yra lakus terpenoidas, organinis junginys, dalyvaujantis augalų apsaugoje ir komunikacijoje.

Kai katė užuodžia nepetalaktono kvapą, jis susijungia su specifiniais uoslės receptoriais nosies ertmėje. Šie receptoriai jautriai reaguoja į feromonams panašias medžiagas. Genetiškai jautrios katės suaktyvina kelias svarbias smegenų sritis:

• Uoslės svogūnas, atsakingas už kvapų apdorojimą.

• Amygdala, emocijų ir socialinio elgesio centras.

• Hipotalamas, reguliuojantis fiziologines reakcijas, tokias kaip seksualinis jaudulys ir plėšiko elgesys.

Nepetalaktonas imituoja natūralius kačių feromonus, ypač tuos, kurie susiję su poravimusi ir socialiniu ryšiu. Vietoje paprastos kvapo reakcijos jis sukelia sudėtingą neurocheminių signalų grandinę, kuri sukelia didesnį jaudulį, žaismingą elgesį ir euforiją.

Katės gali parodyti šiuos elgesio požymius:

• Riedėjimas ir trinimasis į šaltinį.

• Skruostu pažymėti (trinti kvapą) objektus.

• Garsų leidimas, murkimas arba seilėtekis.

• Bėgiojimas, šokinėjimas ir žaidimas.

Šie efektai paprastai trunka apie 10–15 minučių, po kurių katės tampa laikinai „imunios“, kol jų receptoriai atsistato.

Kačių supergalia: kvapas ir Jakobsono organas

Katės pasaulį suvokia daugiausiai per kvapą. Jų nosys turi net 40 kartų daugiau kvapo receptorų nei žmonės, suteikdamos joms išskirtinę galimybę aptikti subtilius cheminius signalus. Manoma, kad katės kvapas yra apie 14 kartų stipresnis už žmogaus, jei atsižvelgiame į visus veiksnius.

Be pagrindinio kvapo, katės turi ir ypatingą organą: Jakobsono organą (dar žinomą kaip vomeronazalinį organą), kuris yra viršutinėje burnos dalyje. Šis specializuotas organas aptinka feromonus ir kitus sudėtingus cheminius signalus, tiesiogiai perduodamas signalus į smegenų emocines ir elgesio sritis.

Kai katė susiduria su katės mėta, nepetalaktono molekulės stimuliuoja jos pagrindinius kvapo receptorus, taip pat galbūt ir Jakobsono organą, sukeldamos elgesį, panašų į flehmeną – uostymą su atvira burna. Šis gilus sensorinis įsitraukimas padeda paaiškinti, kodėl katės mėta sukelia tokias intensyvias, žaismingas ir euforiškas reakcijas jautrioms katėms.

Mes jau išsamiai nagrinėjome Jakobsono organo vaidmenį viename iš mūsų 3coty® naujienlaiškių.

Kodėl kai kurios katės reaguoja į katės mėtas, o kitos ne?

Katės reakcija į katės mėtas yra genetiškai nulemta. Sensibilizacija nepetalaktonui yra dominuojantis bruožas, todėl, jei katė paveldi šį geną iš bent vieno tėvo, ji greičiausiai reaguos.

Tyrimai rodo, kad apie 50–70 % naminių kačių rodo elgesio reakciją į katės mėtas, ir šis bruožas perduodamas palikuonims per genetinį paveldėjimą.

Veiksniai, lemiantys katės jautrumą katės mėtai:

• Genetika: Tik tos katės, kurios turi tinkamus kvapo receptorų genus, reaguos į nepetalaktoną. Šie genai lemia, kaip katės oža atpažįsta nepetalaktoną.

• Amžius: Kačiukai, jaunesni nei šeši mėnesiai, paprastai nereaguoja, net jei yra genetinis polinkis.

• Sveikata ir nuotaika: Stresas, liga arba amžius gali sumažinti reakcijos gebėjimą.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad katės, kurios nereaguoja į katės mėtas, yra visiškai normalios.

Kaip amžius, lytis ir veislė veikia reakcijas į katės mėtas

Nors genetika lemia, ar katė gali reaguoti į katės mėtas, kiti faktoriai taip pat turi įtakos reakcijos stiprumui ir pasireiškimui. Tyrimai rodo, kad amžius, lytis ir kastracijos būklė gali būti svarbūs.

• Amžius: Kačiukai, jaunesni nei trys mėnesiai, retai reaguoja į katės mėtas. Sensibilizacija paprastai prasideda nuo trijų iki šešių mėnesių, kai nervų sistema subręsta. Pilnas suaugusių kačių atsakas dažniausiai pasireiškia po šešių mėnesių.

• Lytis: Patinai ir patelės gali reaguoti į katės mėtas skirtingai. Patinai dažnai rodo pasyvesnį elgesį, pavyzdžiui, pozas, primenančias sfinksą, o patelės paprastai rodo aktyvesnį elgesį, kaip riedėjimas ir murkimas.

• Kastracijos būklė: Ankstyvas kastravimas (iki trijų mėnesių) gali sukelti pasyvias arba silpnesnes reakcijas į katės mėtas. Hormonų poveikis ankstyvame vystymosi etape gali švelniai pakeisti, kaip stipriai katės reaguos vėliau gyvenime.

• Veislė: Kol kas nėra aiškių įrodymų, kad kačių mėtos jautrumas būtų susijęs su tam tikromis veislėmis. Dauguma tyrimų atlikta su mišrių veislių katėmis. Norint sužinoti, ar tam tikros veislės yra jautresnės arba mažiau jautrios nepetalaktonui, reikalingi papildomi tyrimai.

Šie veiksniai kartu su genetika padeda paaiškinti, kodėl kiekviena katė patiria katės mėtos poveikį skirtingai.

Laukiniai kačių ir katžolės paslaptis

Nors katžolė yra labai mėgstama naminių kačių, ji natūraliai neauga daugelyje vietų, kuriose išsivystė laukinės katės, pavyzdžiui, Subsahāros Afrikoje arba Pietryčių Azijoje. Tačiau tyrimai ir gyvūnų prižiūrėtojų stebėjimai rodo, kad daugelis didžiųjų kačių reaguoja į katžolę, kai ji yra pateikiama nelaisvėje.

Leopardai, jaguarai ir lūšiai dažnai rodo stiprias reakcijas į katžolę, riedėdami, trindami kūną ir išreikšdami žaismingą elgesį, panašų į naminių kačių. Lauviniai ir tigras reaguoja mažiau nuosekliai; kai kurie individai rodo stiprias reakcijas, o kiti atrodo visiškai abejingi.

Tai rodo, kad reakcija į katžolę yra sena nervinė reakcija, tikėtina, paveldėta iš bendro protėvio, gyvenusio prieš milijonus metų, net jei šios augalų rūšys nebuvo jų natūralioje aplinkoje.

Laukinėse buveinėse liūtai ir kitos didžiosios katės dažnai rieda purve arba trina save smaržuotose vietose, tačiau nebuvo rastas „laukinis katžolės“ augalas. Šie elgesiai pirmiausiai yra skirti kailio priežiūrai, parazitų kontrolei ir komunikacijai, o ne vien tik malonumui.

Katžolė nėra vienintelis botaniškas malonumas katėms. Kiti augalai, turintys panašias veikliąsias medžiagas, yra šie:

• Sidabrinė vynmedžio (Actinidia polygama), vijoklinis augalas, kilęs iš Rytų Azijos kalnų regionų, ypač Japonijoje ir Kinijoje. Dažnai laikoma stipresne už katžolę.

• Valerijonos šaknis (Valeriana officinalis), daugiametis augalas, kilęs iš Europos ir dalies Azijos, žinomas dėl savo stipraus pižminio kvapo, kuris gali sukelti katėms žaismingą ar atsipalaidavusį elgesį.

• Tatarų įsiveržėlis (Lonicera tatarica), žydintis krūmas, kilęs iš Sibiro ir šiaurinės Kinijos, kurio mediena gali stimuliuoti kates panašiai kaip katžolė.

Katžolės auginimas: pavasarinė pramoga jūsų katei

Prasidėjus stambiųjų augalų sezonui, katžolė tampa puikiu priedu prie bet kokio sodo, balkono ar palangės.

Katžolė lengvai auga:

• Ji mėgsta pilną saulės šviesą ir gerai nusausintą dirvą.

• Reikia vidutinio laistymo.

• Reguliarus genėjimas skatina tankesnį ir sveikesnį augimą.

Lapus surinkite ryte, kai nepetalaktono kiekis yra aukščiausias, ir juos išdžiovinkite naudoti žaislams arba leiskite katei mėgautis šviežiais lapų porcijomis. Net ir mažas vidinis vazonas gali suteikti valandų valandas natūralios stimuliacijos ir pramogų.

Ar žinojote, kad…?
Katžolė (Nepeta cataria) yra daugiametis augalas. Ji gali užaugti iki 50–100 cm aukščio ir žydi violetinėmis arba baltomis gėlėmis. Katžolė gerai auga vazonuose balkonuose, tačiau daugelis kačių savininkų teikia pirmenybę lapų surinkimui ir džiovinimui, kad galėtų kontroliuoti, kiek lapų katės gali pasiekti vienu metu.

Ieškote priešingo efekto? Scaredy Cat augalas (Coleus canina) išskiria kvapą, kuris natūraliai atbaido kates ir šunis, laikydamas juos kelis metrus atokiau.

Pritraukite gamtą arčiau savo katės

3coty® mes tikime, kad svarbu remti kačių gamtinius instinktus tiek per jų mitybą, tiek per jų aplinką. Kaip katžolė sukelia džiugias ir instinktyvias elgesio reakcijas, kurios perduodamos per milijonus metų, natūrali, mėsos pagrindu sukurta dieta aprūpina kačių kūną reikalingomis maistinėmis medžiagomis, atitinkančiomis tikruosius jų biologinius poreikius.

Nors katžolė kartais pridedama prie perdirbtų kačių maisto produktų, jos pagrindinis aktyvus komponentas, nepetalaktinas, yra labai jautrus šilumai. Tyrimai rodo, kad nepetalaktinas pradeda irti maždaug 60°C ir beveik visiškai sunaikinamas aukštose temperatūrose, kurios dažnai naudojamos maisto apdorojimo metu, dažnai viršijant 100°C.

Todėl katžolė, pridedama prie virtų produktų, greičiausiai nepraras savo būdingų elgesio efektų. Geriausias žaismingas ir euforinis reakcijas pasiekti galima, kai kačių zole suteikiama šviežia arba tinkamai išdžiovinta jos natūralioje formoje.

Gamta suteikia viską, ko katėms reikia sveikatai ir laimei – ar tai būtų atskirai pasiūlyta katžolės šakelė, kuri suteikia tikrą malonumą, ar dubenėlis su švariu ir subalansuotu maistu, sukurtu gerbti jų rūšies esmę.

Švęskite pavasarį, atnešdami daugiau gamtos į savo katės gyvenimą: sode, ant balkono ir jos maisto dubenėlyje.

Šaltiniai: Šis straipsnis remiasi N.B. Toddo (1962) ankstyvaisiais tyrimais apie katžolės reakcijos genetika, taip pat vėlesniais tyrimais, kuriuos atliko S. Bol ir jo komanda (2017) ir J. Espín-Iturbe bei jo komanda (2017).

Šis įrašas buvo išverstas pasitelkus dirbtinį intelektą, kad jis būtų prieinamas jūsų kalba.